Destrukcija
Antro kurso užduotis buvo daroma pagal moliravimo technologiją, turėjome pasirinkti iš dviejų temų ir sukurti savo darbui pavadinimą, temos buvo: "Gyvenimo chemija" arba "Kita dimensija" aš pasirinkau gyvenimo chemija, ir kaip elementą iš šios temos suteikiau savo darbui destrukcijos pavadinimą ir prasmę.
„Gyvenimo chemija“
Visa Žemės gyvybė yra paremta organinės chemijos procesais. Yra nuomonė, kad tai būtina sąlyga visoms gyvybės formoms Visatoje, tačiau kiti tai vadina "anglies šovinizmu".
chèmija, mokslas, tiriantis medžiagas, jų sudėtį, savybes ir kitimus, kurių metu vienos molekulės virsta kitomis.
alchèmija [lot. alchemia], medžiagų kitimo tyrimai, kuriais iki XVI a. buvo mėginta paprastus metalus paversti tauriaisiais (auksu, sidabru), pasinaudojant gamtoje nesančia medžiaga — „filosofiniu akmeniu".
Gyvybė – organizmo būsena tarp prasidėjimo ir mirties.
Būtų pakankamai paprasta nurodyti gyvybės gaires, jeigu užtektų apibrėžti dabar žinomus Žemėje procesus (biosferą). Išplėtus savoką ir įtraukus gyvybės kilmę, gyvybės galimybę už Žemės ribų ar dirbtinio gyvenimo idėją, tampa aišku, kad šis klausimas yra iš esmės sudėtingas ir problematiškas.
Svarbiausi gyvybės požymiai yra šie: augimas ir vystymasis, dirglumas, judėjimas, paveldimumas, kintamumas, dauginimasis, senėjimas.
Viskas aplinkui mus sudaryta iš protonų, neutronų ir elektronų kurie sudaro atomą, o atomai sudaro molekules ... galima nagrinėti ir nagrinėti įvairius cheminius, bei fizikinius reiškinius, visą žmogaus gyvenimą galima išnagrinėti moksliškai, nes jis visas pilnas įvairių cheminių reiškinių kurie lydi mus kiekvieną akimirką, nuo pat gimimo iki pat mirties, tačiau vien remtis mokslu neapsimoka, „gyvenimo chemija“ yra daugiau negu tiesiog ta chemija kurią mes žinome iš vadovėlių.
Į „Gyvenimo chemija“ galima sutalpinti labai daug, nes juk beveik viskas aplinkui mus yra gyva, visuose gyvuose organizmuose vyksta chemija ir cirkuliuoja energija: medžiuose, žmonėse, žolėje, gyvūnuose, augaluose, net gi vėjas ir jis yra gyvas, nuolat judantis ir nešiojantis deguonį kuris ir palaiko mūsų gyvybes, o dar mes kiekvienas skleidžiame energija, turime auras, čakras, viską kas supa mus galime prilyginti ir chemijai ir gyvenimui.
Gyvenimo chemija susideda ne tik iš gimimo, augimo, klestėjimo, ji susideda ir iš nykimo, griovimo, irimo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrauja naujosios technologijos mes prisidedame prie šio destrukcijos proceso.
Destrukcija
Destrukcija – tai neatsiejama Gyvenimo chemijos dalis. Mus visus vos ne visą laiką seka mirties, išnykimo destrukcija. Moderniaisiais laikais prie šito kankinančio supratimo apie mirties neišvengiamybę prisidėjo ir ekologinės apokalipsės destrukcija, apimanti viską ir visus.
Destrukcija, destruktyvumas yra antrasis civilizacijos konstruktyvumo veidas, nes tik kai ką sunaikinus, pakeitus, galima kurti kažkokią naują konstrukciją.
Mūsų protėviams obelis ir jos vaikas – gyvenimo, meilės, vaisingumo, grožio simbolis. Pasodinti obelį prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą. Obelis laikyta šventu medžiu, manyta, kad ji suteikia žmogui teigiamos energijos. Dovanoti obuolį reiškia linkėti sveikatos, laimės.
Graikų sakmės byloja, kad obelį sukūrė vaisingumo, augalijos, vynuogių ir vyndarystės globėjas, linksmybių dievaitis Dionizas. Savo kūrinį – obuolį, jis dovanojo deivei Afroditei. Ilgą laiką obuolys buvo tobulumo ir valdžios simbolis.
Savo darbe vaizduoju obuolio graužtuką kube, kuris simbolizuoją destrukciją, kadangi šiais laikas mes visi elgiamės savidestrektuviai, naikiname save kiekvieną dieną su alkoholiu, narkotikais, cigaretėmis, nesveiku maistu. Obuolys buvo visko pradžioje, žmogaus atsiradimo pradžioje, pagal senajį testamentą jau atsiradus Ievai ir Adomui buvo Rojaus sodas kur augo obuoliai, tačiau besivystant civilizacijai nutiko ne tik geri dalykai, bet ir pradėjo didėti destrukcija, naujausios technologijos pradėjo kenkti gamtai, keisti klimatą, atsirado perteklius, didelės problemos su šiukšlėmis, visa tai aš ir bandau įkūnyti graužtuke, tai tarytum obuolys iš Rojaus sodo, ankščiau buvęs gražiu, apvaliu, o dabar nykstantis – graužtukas, visai kaip ir mūsų planeta Žemė, bei mes – joje gyvenantys žmonės.
„Gyvenimo chemija“
Visa Žemės gyvybė yra paremta organinės chemijos procesais. Yra nuomonė, kad tai būtina sąlyga visoms gyvybės formoms Visatoje, tačiau kiti tai vadina "anglies šovinizmu".
chèmija, mokslas, tiriantis medžiagas, jų sudėtį, savybes ir kitimus, kurių metu vienos molekulės virsta kitomis.
alchèmija [lot. alchemia], medžiagų kitimo tyrimai, kuriais iki XVI a. buvo mėginta paprastus metalus paversti tauriaisiais (auksu, sidabru), pasinaudojant gamtoje nesančia medžiaga — „filosofiniu akmeniu".
Gyvybė – organizmo būsena tarp prasidėjimo ir mirties.
Būtų pakankamai paprasta nurodyti gyvybės gaires, jeigu užtektų apibrėžti dabar žinomus Žemėje procesus (biosferą). Išplėtus savoką ir įtraukus gyvybės kilmę, gyvybės galimybę už Žemės ribų ar dirbtinio gyvenimo idėją, tampa aišku, kad šis klausimas yra iš esmės sudėtingas ir problematiškas.
Svarbiausi gyvybės požymiai yra šie: augimas ir vystymasis, dirglumas, judėjimas, paveldimumas, kintamumas, dauginimasis, senėjimas.
Viskas aplinkui mus sudaryta iš protonų, neutronų ir elektronų kurie sudaro atomą, o atomai sudaro molekules ... galima nagrinėti ir nagrinėti įvairius cheminius, bei fizikinius reiškinius, visą žmogaus gyvenimą galima išnagrinėti moksliškai, nes jis visas pilnas įvairių cheminių reiškinių kurie lydi mus kiekvieną akimirką, nuo pat gimimo iki pat mirties, tačiau vien remtis mokslu neapsimoka, „gyvenimo chemija“ yra daugiau negu tiesiog ta chemija kurią mes žinome iš vadovėlių.
Į „Gyvenimo chemija“ galima sutalpinti labai daug, nes juk beveik viskas aplinkui mus yra gyva, visuose gyvuose organizmuose vyksta chemija ir cirkuliuoja energija: medžiuose, žmonėse, žolėje, gyvūnuose, augaluose, net gi vėjas ir jis yra gyvas, nuolat judantis ir nešiojantis deguonį kuris ir palaiko mūsų gyvybes, o dar mes kiekvienas skleidžiame energija, turime auras, čakras, viską kas supa mus galime prilyginti ir chemijai ir gyvenimui.
Gyvenimo chemija susideda ne tik iš gimimo, augimo, klestėjimo, ji susideda ir iš nykimo, griovimo, irimo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrauja naujosios technologijos mes prisidedame prie šio destrukcijos proceso.
Destrukcija
Destrukcija – tai neatsiejama Gyvenimo chemijos dalis. Mus visus vos ne visą laiką seka mirties, išnykimo destrukcija. Moderniaisiais laikais prie šito kankinančio supratimo apie mirties neišvengiamybę prisidėjo ir ekologinės apokalipsės destrukcija, apimanti viską ir visus.
Destrukcija, destruktyvumas yra antrasis civilizacijos konstruktyvumo veidas, nes tik kai ką sunaikinus, pakeitus, galima kurti kažkokią naują konstrukciją.
Mūsų protėviams obelis ir jos vaikas – gyvenimo, meilės, vaisingumo, grožio simbolis. Pasodinti obelį prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą. Obelis laikyta šventu medžiu, manyta, kad ji suteikia žmogui teigiamos energijos. Dovanoti obuolį reiškia linkėti sveikatos, laimės.
Graikų sakmės byloja, kad obelį sukūrė vaisingumo, augalijos, vynuogių ir vyndarystės globėjas, linksmybių dievaitis Dionizas. Savo kūrinį – obuolį, jis dovanojo deivei Afroditei. Ilgą laiką obuolys buvo tobulumo ir valdžios simbolis.
Savo darbe vaizduoju obuolio graužtuką kube, kuris simbolizuoją destrukciją, kadangi šiais laikas mes visi elgiamės savidestrektuviai, naikiname save kiekvieną dieną su alkoholiu, narkotikais, cigaretėmis, nesveiku maistu. Obuolys buvo visko pradžioje, žmogaus atsiradimo pradžioje, pagal senajį testamentą jau atsiradus Ievai ir Adomui buvo Rojaus sodas kur augo obuoliai, tačiau besivystant civilizacijai nutiko ne tik geri dalykai, bet ir pradėjo didėti destrukcija, naujausios technologijos pradėjo kenkti gamtai, keisti klimatą, atsirado perteklius, didelės problemos su šiukšlėmis, visa tai aš ir bandau įkūnyti graužtuke, tai tarytum obuolys iš Rojaus sodo, ankščiau buvęs gražiu, apvaliu, o dabar nykstantis – graužtukas, visai kaip ir mūsų planeta Žemė, bei mes – joje gyvenantys žmonės.