Etno peizažas
"Gyvenimo ratas"
„... Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuštuma arba visuotinybė. Aukščiausiojo sprendimas tame padėjo tašką. Tai buvo tvėrimo pradžia, visatos ašis, pirminis grūdas, Visko vidurys. Taškas plėtėsi – daigas skėlė grūdą, prasidėjo Didysis sprogimas, visatos radimasis. Tuštumoje atsirado ratas – pirmojo kūrinio simbolis, tvėrinijos, Visatos pradžios žymė. „ iš knygos „Ženklai. Ivaizdiniai. Simboliai“
Mano darbe išmatintas motyvas iš vienos prieverpstės. Prieverpstės, tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas kuodelis. Prieverpstės užėmė labai svarbią vietą lietuvių kultūroje, išleisdami jaunamartę už vyro, tėvai kraičiui dukrai įduodavo ne tik verpimo ratelį, bet ir stengdavosi, kad prieverpstė būtų gražiausia. Mano nuomone mūsų etno kultūroje prieverpstės yra vienas gražiausių kūrinių. Ilgai galvojau su kuo galėčiau susieti savo darbą, kas man išgirdus temą „Etno peizažas“ pirmiausia pasirodo akyse, su kuo tai asocijuojasi, ir tai buvo būtent prieverpstės, manau jose telpa visa mūsų istorija.
Sekantis etapas buvo kaip visa tai pateikti, todėl analizavau ir domėjausi simbolių reiškme mūsų kultūroje (tai buvo iš ties labai įdomi ir naudinga patirtis) ir pasirinkau rombą, būtent jame norėjau išmatinti motyvą iš prieverpstės. Rombas simbolizuoja visumą, viršų ir apačią (dangų ir žemę) kartu, nulį arba begalybę, visatą, viską. Yra įdomu tai kad rombas susidaro iš dviejų trikampių (vienas iš jų simbolizuoją žemę, moterį, materiją, kitas vyrą, dangų,dvasią), ir jo esmė tampa tokia pati kaip ir rato, taigi tiek rombas (mano dabo pavidalas), tiek ratas (išmatintas jame) yra tos pačios reikšmės ir priklausomi vienas nuo kito.
Viskas prasidėjo nuo taško, kuris tapo apskritimu, norint suprasti viską naudojantis protu, jį reikia padalinti į daugybę dalių, ženklų, smulkinti, karpyti visumą gabaliukais, ką mes dažnai ir darome, tačiau protas niekada nesuvoks tos esybės ir begalybės, man labai patiko Rasos Ambraziejienės mintis parašyta knygoje „Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai“ : „...norint įminti Pasaulį, įsisamoninti Aukščiausiojo mįslių prasmę, Jo meno mintį, Jo žaidimus – monus, suvokti Visumą, - reikia vėl pakilti Aukštyn ir aprėpti visą sumą. Visa tiesa yra vientisa.“
"Gyvenimo ratas"
„... Nebuvo Nieko arba buvo Viskas. Tuštuma arba visuotinybė. Aukščiausiojo sprendimas tame padėjo tašką. Tai buvo tvėrimo pradžia, visatos ašis, pirminis grūdas, Visko vidurys. Taškas plėtėsi – daigas skėlė grūdą, prasidėjo Didysis sprogimas, visatos radimasis. Tuštumoje atsirado ratas – pirmojo kūrinio simbolis, tvėrinijos, Visatos pradžios žymė. „ iš knygos „Ženklai. Ivaizdiniai. Simboliai“
Mano darbe išmatintas motyvas iš vienos prieverpstės. Prieverpstės, tai verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios prismeigiamas arba pririšamas kuodelis. Prieverpstės užėmė labai svarbią vietą lietuvių kultūroje, išleisdami jaunamartę už vyro, tėvai kraičiui dukrai įduodavo ne tik verpimo ratelį, bet ir stengdavosi, kad prieverpstė būtų gražiausia. Mano nuomone mūsų etno kultūroje prieverpstės yra vienas gražiausių kūrinių. Ilgai galvojau su kuo galėčiau susieti savo darbą, kas man išgirdus temą „Etno peizažas“ pirmiausia pasirodo akyse, su kuo tai asocijuojasi, ir tai buvo būtent prieverpstės, manau jose telpa visa mūsų istorija.
Sekantis etapas buvo kaip visa tai pateikti, todėl analizavau ir domėjausi simbolių reiškme mūsų kultūroje (tai buvo iš ties labai įdomi ir naudinga patirtis) ir pasirinkau rombą, būtent jame norėjau išmatinti motyvą iš prieverpstės. Rombas simbolizuoja visumą, viršų ir apačią (dangų ir žemę) kartu, nulį arba begalybę, visatą, viską. Yra įdomu tai kad rombas susidaro iš dviejų trikampių (vienas iš jų simbolizuoją žemę, moterį, materiją, kitas vyrą, dangų,dvasią), ir jo esmė tampa tokia pati kaip ir rato, taigi tiek rombas (mano dabo pavidalas), tiek ratas (išmatintas jame) yra tos pačios reikšmės ir priklausomi vienas nuo kito.
Viskas prasidėjo nuo taško, kuris tapo apskritimu, norint suprasti viską naudojantis protu, jį reikia padalinti į daugybę dalių, ženklų, smulkinti, karpyti visumą gabaliukais, ką mes dažnai ir darome, tačiau protas niekada nesuvoks tos esybės ir begalybės, man labai patiko Rasos Ambraziejienės mintis parašyta knygoje „Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai“ : „...norint įminti Pasaulį, įsisamoninti Aukščiausiojo mįslių prasmę, Jo meno mintį, Jo žaidimus – monus, suvokti Visumą, - reikia vėl pakilti Aukštyn ir aprėpti visą sumą. Visa tiesa yra vientisa.“